Vivasol | Kad kaimas būtų gyvas
141
home,page,page-id-141,page-template-default,ajax_updown_fade,page_not_loaded,,large,shadow3
 

    Jonvabalių spindesys ir skurdas

    Tokią temą anonsavome drauge su Arūnu P. ruošdamiesi susitikimui su Vilniaus universiteto studentais, socialinės ekonomikos kurso klausytojais.

    Ketvirtadienis, viena sunkiausių dienų savaitėje, kai šalia visų kasdieninių darbų dar reikia suruošti “turgų”- sudėlioti aibę sūrių sūrelių į didesnes ir mažesnes dėžutes, kad Sūrininkų Namų autobusėlio viršininkas Juozas rastų ir perduotų išsiilgusiems valgytojams. O čia dar paskaita - susitikimas VU! Jau trys dienos kaip ant stalo pasidėjęs sąsiuvinį vis save raginu pasiruošti, aprašyti ką kalbėsime, deja apmastymui laiko radau tik atsistojęs prie kriauklės sūrinėje, kai tris valandas ploviau sūrių formeles.

    Ir štai ta diena, kai užsidėjęs itališką skrybėlę per Daukanto aikštę žygiuoju į Filosofijos fakultetą. Jau vien to pakylėto jausmo ir užtektų - kam dar tas susitikimas?  Bet 307 auditorijoje mūsų laukia kelios dešimtys smalsių veidų. Arūnas bando mane pristatyti, bet akyse matau sumišimą, prie ko čia tos ožkos? Kokia čia ekonomika? Ir visai neaišku kodėl ją bandoma parodyti iš socialinės pusės? Tai tik dalis klausimų  kuriuos bandėme drauge diskutuoti.

    Man pasirodė svarbu susikoncentruoti ties “ištuštėjusios teritorijos” tematika ir koks tokioje teritorijoje gyvenančio aktyvaus piliečio vaidmuo sprendžiant iškilusius socialinių ryšių klausimus.

    Arūnas norėjo perteikti žinią, koks platus yra sociologo interesų laukas, kai nagrinėjant periferijos kaimelio evoliuciją galima “prisikasti” iki žymiai platesnių interpretacijų.

    Pusantros valandos prabėgo dažniausiai vartojant žodį “socialinis”, antroje vietoje “maxima”, kaip klasikinio lietuviško verslo simbolis, trečioje - “sūris”, kaip ryšys tarp žemės ir žmogaus ir tarp žmonių.

    Nekėlėm sau uždavinio spręsti kaip užpildyti tuštėjančią Lietuvą, bet kilo kitų, visai netikėtų minčių.

             Tuštėjančiose teritorijose valstybė ir savivaldybės (atliekančios tas pačias valstybės funkcijas) nepajėgi užtikrinti pakankamos socialinės infrastruktūros.

             Nukopijuotas miesto infrastruktūros modelis, perkeltas į retai apgyvendintą   teritoriją, tampa tik nuolatiniu finansinių išteklių eikvojimu, pamirštant norimą pasiekti rezultatą. (Dažniausiai taip kuriamos arba palaikomos biudžetinės darbo vietos). 

             Vietos žmonių savanoriškos ir motyvuotos iniciatyvos gali veikti žymiai efektyviau ir su mažesniais kaštais.

             Dalinimosi, natūrinių mainų, “uberizacijos” ekonomikos galėtų rasti savo vietą ir spręsti vietinių žmonių problemas.

    Skirstantis Arūnas džiaugėsi, kad atsirado intriga, entuziazmas, noras pažinti. Ir ne tik studentams, taip pat ir mums.

     

    Valdas

    23-02-2017

    masina skulptūros eziukas kestis kalbas

    skaityti daugiau...

    Astronomo Šmukštaro savišvietos klubo renginiai

    Vasario 23, ketvirtadienį, 11 val. Vilnius,  VU Filosofijos fakultete (auditoriją tiksliname) Paskaita-pokalbis su studentais "Jonvabalių spindesys ir skurdas"
    Kovo 25d, šeštadienį,  12- 16 val, Alytaus dailės mokykloje. Redas Diržys. "Kodėl kaime piešia tik miestiečiai?"
    Gegužės 27d, šeštadienį, 12-16 val.  Varėnos raj., Liškiavos H.Gudavičiaus Gamtos sodas. "Kas yra kaimas?"
    Daugiau informacijos skambinkite
    8-698-39893
    Valdas
    skaityti daugiau...

    To whom it may concern

    The association Vivasol supports the Horizon 2020 project proposal UNISECO: Understanding and Improving the Sustainability of agro-ECOlogical farming systems in the EU - submitted under SFS-29-2017: Socio-eco-economics – socio-economics in ecological approaches – coordinated by the Thünen Institute, Germany.

    The aim of Vivasol is to promote the livelihood and vitality of the rural lifestyle. We are trying to achieve this by encouraging small scale nature friendly farming and providing relevant information for new comers. We are also very active in creating the direct link between farmers in the rural areas and consumers in the cities. Therefore, we see UNISECO as a project, which would contribute to understanding drivers and barriers for further development of agro-ecological approaches and more sustainable European rural environment.

    We consider UNISECO as a comprehensive, timely and innovative potential project providing methodological toolkit to assess the sustainablity of European farming systems. We welcome the coverage of a wide range of sub-sectors, using case studies to account for variation in agro-ecological approaches and farming systems, ecological, climatic and socio-economic conditions as well as different market and policy incentives across Europe.

    Vivasol recognises the high potential of the UNISECO scientific excellence of the transdisciplinary consortium and its anticipated contribution to strengthening the sustainability of farming systems in the EU. We therefore support this project and would be willing to get engaged in its potential development and activities by sharing our practical experience in assessing drivers and barriers of agro-ecological farming on national level. We would also be happy to review and test innovative management strategies of agro-ecological farming in the case study in Lithuania and to review and test developed participatory decision support tools, also providing end-users relevant advice to the whole consortium.

    Yours sincerely,

    Valda Kavaliauskas,

    Director of the association Vivasol

    12/02/2017 , Dargužiai

    skaityti daugiau...

    Dėl medinės architektūros išlikimo ir išsaugojimo

    Dėkui Žymantai,

    Gerai, kad kreipiamės į valstybės institucijas.

    Siūlau taip pat nepamiršti, kad kiekvieno mūsų kasdieninis veikimas taip pat duoda rezultatus, gal ne tokius apčiuopiamus, išskydusius laike ir mažai girdimus.

    Norėčiau, kad Viva Sol ir būtų sambūris tų, kurie daro ir tik kartais paragina daryti kitus.

    Valdas

    N.B.  VŠĮ Dargužių Amatų centras mąsto apie Meistrų ugdymą ir pameistrystės plėtojimą. Tad, jei yra kokių nevalstybinių struktūrų poreikis atestacijai ir t.t., t- tai galėtų vykti per DAC.

    Rastas_del_medinio_paveldo

    skaityti daugiau...

    Su Naujaisiais - savišvietos metais

    „Nesu tuo kuo aš noriu būti ir niekaip negaliu tapti tuo, kuo išties esu“ - vingri Redo citata manyje paskatino abstraktųjį kūrybiškumą. Matyt tokios ir buvo Gruodžio 10d. Marcinkonyse vykusios diskusijos užmačios - išlaisvinti kūrybiškumą svarstant gyvenimo kaime problematiką.

    Skirstantis iš Marcinkonių kilo mintis, kad turėtume partęsti mūsų neformalius susitikimus, diskusijas, pakviesti lektorius iš pašalies.

    Man atrodo, kad gimsta  „Astronomo Šmukštaro savišvietos klubas“

    Valdas

    „Kad kaimas būtų gyvas“

    Toliau skaitykite Kotrynos  parengtą diskusijos konspektą:

    Kūrybiškumo išlaisvinimas

    Gruodžio 10 dieną Marcinkonyse vyko asociacijos „Viva Sol“ organizuota diskusija “Kūrybiškumo išlaisvinimas”. Idėja šiai diskusijai kilo prieš pusmetį, kuomet Dargužių kaime, kartu su Amatų centru, bei Varėnos savivaldybe buvo suorganizuotas renginys “Man gera gyventi kaime”. Renginys startavo diskusija, kuri sukosi aplink teiginį – Man gera gyventi kaime. Pasibaigus diskusijai paaiškėjo, kad šiuo metu yra daug programų, yra pinigų, bet esminis dalykas, kad nėra žmonių, kurie galėtų pasinaudoti tomis programomis ar panaudoti pinigus ir kodėl nėra žmonių kaime, kokios priemonės gali būti taikomos, kad tų žmonių atsirastų. Tuo tikslu, kaip „išlaisvinti“ kaimo žmones ir buvo suorganizuota būtent ši diskusija Marcinkonyse.

    Renginio metu buvo kalbėta šiomis temomis:

    Arūnas Poviliūnas – „Jonvabaliai Lietuvos kaime“.

    Gintautas Mažeikis – „Išlaisvinantis švietimas“.

    Redas Diržys – „Kūrybiškumas, kaip situacijos konstravimas ir/ar veikimas joje“.

    Romas Sadauskas – “Sodybų spekulianto prisiminimai“.

    Intarpai: kaimiečių liudijimai – Henrikas Gudavičius „Gamtmeldžio užrašai“, Valdas Kavaliauskas „Piemens dienoraštis“.

     

    Jonvabaliai Lietuvos kaime

    Nuo seno tenka daug bendrauti su kaimo visuomenėmis (taip jos buvo vadintos nuo seno). Įsitraukimas į kaimo bendruomenes prasidėjo prieš 15 metų. Visi mes matėme kaimo bendruomenių centrų vajų, kuris ir dar dabar yra užsitęsęs. Bet ilgainiui vajus keičiasi. Kaimo bendruomenės pereina į kultūros gyvenimą, ieško būdų kaip teikti socialines paslaugas. Bet šitame kelyje yra labai svarbus paskutinis taškas, tai yra kūryba. To pavyzdys yra Valdas ir Rasa, kurie pradėjo inicijuoti verslumo tinklą.

    Mes turime didžiausią bėdą tarp kūrybiškumo ir verslumo. Turime didžiulę užduotį susiremti su “tikruoju verslu” ir išlaisvinti verslumo/kūrybiškumo sąvoką. Mes matome, jog verslas išnaudoja labai didelius visuomenės pinigus. Verslumas yra siejamas su labai dideliais pinigais. Reikia ieškoti kaip keisti verslumo sąvoką. Mes visi esame verslūs. Jokiu būdu mes nesame visi panašūs į tuos “tikruosius verslininkus”. Bet iš esmės, mes visi esame savo gyvenimo kūrėjai.

    Labai svarbu atsižvelgti į tai, kad smulkūs verslininkai yra savarankiškai dirbantys. Ir čia kyla klausimas, ar savarankiškai dirbantys žmonės yra užtikrinti socialinėmis garantijomis. Jie yra nustumti į pakraštį socialinės politikos. Reikia kelti šį, labai svarbų klausimą, dėl savarankiškai dirbančių žmonių draudimo.

    Apsvarsčius daugelį aspektų, išlieka vienas labai svarbus klausimas. Kaip daugintis? Kaip plėsti tinklus? Kaip jungti žmones? Pameistrystės fenomenas, įteisinta pameistrystė yra labai geras būdas kaip galima būtų plėsti šį tinklą. Svarbiausi, apibendrinantys dalykai būtų šie:

    Diskursas – verslumas;

    Savarankiškai dirbantys žmonės – kaip galima būtų juos pripažinti;

    Dauginimosi problema – pameistrystės fenomeno įtvirtinimas.

     

    Išlaisvinantis švietimas

    Konservatyvių bendruomenių revoliucijos. Kuomet bendruomenės pradeda nebebendradarbiauti su valstybe.

    Taikiuoju Maidano laikotarpiu vyko nuo visuomenės nepriklausomas švietimas. Visuomet kildavo klausimas, o ką gi tos tūkstantinės minios veikia, kai nevyksta susirėmimai. Vidiniai susitarimai draudė gerti, bei draudė bet kokias provokacijas. Buvo sukurtas vidinis alternatyvus tinklas. Atviras Maidano universitetas, kuriame vykdavo paskaitos. Diskutuoti būdavo apie daug ką: didieji klausimai, kas yra valstybė ir kaip ji veikia. Ir mažieji klausimai:  kaip vyksta maisto tiekimo organizavimas, kaip pagerinti sanitariją nepriklausomai nuo valstybės, kaip užtikrinti švarą arba kaip užtikrinti kokia yra sveikatos sistema ir kaip ją organizuoti nepriklausomai nuo valstybės. Aiškinimai ir mokymasis kaip gintis nuo ašarinių dujų. Temų buvo labai daug, kurių reikėjo mokytis. Susirinkdavo didžiulės minios žmonių. Tada tapo aišku, kad švietimas gali egzistuoti nepriklausomai nuo valstybės. Tai, žinoma yra visai kitoks švietimas ir jis visą laiką vadinosi išlaisvinantis švietimas.

    Kalbant apie Lietuvą, meistrystės ir pameistrystės principas yra labai geras. Revoliucingas, ir gali būti nepaprastai naudingas. Viskas kas gera, labai greitai gali būti paversta bloga, neteisingai suorganizavus. Kai kuriuos meistrystės pameistrystės dalykus galima įkūnyti de facto. Mokymasis nieko ypatingo nereikalauja. Yra grupės, kurios išdiskutuos pameistrystės fenomeną ir darys, visai nesvarbu ar gaus ar negaus valstybės palaikymą. Jeigu galima susitarti su valstybės institucijomis, tai tą ir reikia padaryti, tačiau praktika rodo, kad norint efektyviai susitarti su valstybės institucijomis tai užima labai daug laiko ir tai yra labai ilga ceremonija. Kai yra praktika, kuri įrodo, kad tai yra labai gerai, tuomet valstybei yra lengviau tam visam pritarti.

    Labai svarbu yra sukurti horizontalius ryšius.

    Kūrybiškumas, kaip situacijos konstravimas ir/ar veikimas joje

    Kas man yra kūrybiškumas? Man, tai žodis kuris neturi jokios prasmės. Visi jį mėgsta naudoti tada, kada neturi ką pasakyti. Kas yra laisvė? Jis lygiai toks pats abstraktus žodis, kuriuo daugelis mėgsta manipuliuoti, norėdami pabrėžti vienokius ar kitokius aspektus, kurie jam yra malonūs, yra kaip siekiamybė.

    Išlaisvintas kūrybiškumas man pasirodė dvi abstrakčios frazės. Sąvokų vartojimas gali išvis niekur nenuvesti. Kartais atrodo, kad žmonės kaime nori gyventi civilizuotą gyvenimą ir jau kai jie naudos madingas frazes, tai jie atrodys rimtesni. Kai tuo tarpu konkretumas rodo, kad nebūtinai taip ir yra.

    Prieš kelis mėnesius pas mane buvo atvažiavęs svečias iš Japonijos, kaligrafas. Važiuojant pavakarę, pro Dargužius, aš prisiminiau, kad vakarais ten karvės eina namo. Ir nusprendžiau jam parodyti tai, ko jis nėra gyvenime matęs. Ir mes užsukame į Dargužius ir žinoma mes pamatome kad aplinkui vien karvės. Ir japono reakcija buvo tokia, kad jis net pamiršo, kad gali fotografuoti. Ir tada man daug kas prasisuko pro akis... Tai buvo labai natūralu ir tikra. Žmogus suprato, kad tai natūralu, kad tai visada taip vyksta, nėra jokių stimuliacijų, jokio turizmo.

    Tačiau grįžtant prie abstrakčių dalykų. Mes daug šnekėjome kaip vaikšto kapitalas, kaip įsijungia ekonomika. Man labai patiko, kad ankstesnėse kalbose buvo išsakyta, kad žmogaus darbas, jo veikla yra konkretu. Ką žmogus daro, tai yra konkretu. O kapitalas gali būti ne tik finansinis, ekonominis, bet ir simbolinis, kultūrinis. Kartais kyla klausimas, ar žmonės kaime, keldami klausimą apie kūrybiškumą, apie kultūrą, nesiekia kultūrinio kapitalo, kas nėra pagrindinis dalykas.

    Kas yra tai, ką mes įsivaizduojame esant kūrybiškumui? Aš pastebėjau, kad kūrybiškumas yra tai, kas atsitinka konkrečiose situacijose. Nenumatytose situacijose. O jeigu mes visi sėdime prie stalo ir žinome ką daryti, tai daugiau yra ritualas, o ne kūrybiškumas. Pameistrystės idėja iš vienos pusės yra labai puiku, perduoti tam tikrą patirtį, bet jeigu mes viską, ką žinome ir esame patyrę suprojektuojame į ateitį, ateitis netampa labai įdomi. Reikalinga dar ir vaizduotė, kuri daro ateitį nenuspėjamą, kitokią. Ateitis yra tai, ką mes darome šiandien. Ką mes šiandien mąstome tai jau yra praeitis. Man darbo darymo klausimas yra kaip aš dirbu? Dažnai bandydavau įvairiose aplinkose, auditorijose kelti klausimą, kokia mūsų darbo priemonė, kokie mūsų ištekliai, kuriais mes operuojame? Sudėtingiausia būna su žmonėmis iš akademinio pasaulio, kadangi jų darbo priemonė knyga, kompiuteris. Ištekliai, vėlgi klausimas didelis. Ir patirtis gaunasi labai knyginė, tekstinė. Aš matau tokį skirtumą, kad yra, arba atliekami tam tikri vaidmenys, arba konkretus darbas - dalykai, kuriuos realiai mes galėtume daryti. Konkretus pavyzdys, kuris labai daug davęs peno pamąstymams, tai būtent tyrimas, kurį mes atlikome Dargužių kaime, Kada šnekėjome su konkrečiais žmonėmis, kurie gyvena toje erdvėje. Man labai įdomūs žmonės pasirodė būtent tie, kurie yra išmesti už darnaus kaimo ribų. Galbūt daugiau išgeriantys, bet jie labai spalvingi žmonės. Jie sukuria prasmę toje erdvėje. Žmonės jų vengia, jų kaip ir nereikia, bet apie juos yra daug įdomių istorijų.

    Paskutiniu metu pasaulyje atsiranda tokie terminai, kaip dekolonizuoti švietimą. Ir šituos klausimus kelia žmonės iš Azijos šalių, juodaodžiai. Jie labai rimtai įvertina vakarietišką švietimo sistemą. Jeigu koks juodaodis pradeda elgtis kaip baltasis, tai viskas labai puiku, jis integravosi, bet jeigu jis to nedaro, tai jis kriminalizuojamas.

    Aš mąstau, kad sugebėjimas įjungti į gyvenimą mažiausią žmogų ir padaryti jį ne tokį kokio reikia, o pabandyti jį suprasti, kokia kalba jis kalba. Tada viskas gali pradėti keistis. Aš manau, kad turi būti bandymas ieškoti erdvės, kur gali sugyventi ne vienodai mąstantys žmonės, ne vienodas pažiūras turintys žmonės, bet patys skirtingiausi žmonės.

    Pabaigai, dar viena tokia mintis, kad mes turime problemą visuomenėje, tai susvetimėjimas. Susvetimėjimas gali būti įvairių formų: susvetimėjimas pačiam su savimi, susvetimėjimas su kitais žmonėmis, su aplinka, kurioje mes gyvename. Mes norime ne gyventi esamoje aplinkoje, o aplinką padaryti tokią, kokios mes norime. Kol mes matome psichologines, sociologines, ekologines problemas kaip atskiras, tai niekas ir nesisprendžia. Turi būti visuma: aš, kiti ir visa aplinka yra viena.

    Kartais mes situaciją suprantame labai siaurai, bet yra dar vienas labai svarbus tapatybės, identiteto momentas. Kas yra tie, kurie situacijas atranda, kokius sprendimus jie priima. Tapatybės klausimas, kas mes esame yra labai svarbu. Kas mes iš tiesų esame. Mano bičiulis Fidelis iš Kamerūno pateikė man kiek nežinomą versiją, kas yra identitetas, tapatybė Afrikoje: pas juos tapatybė yra tai, kaip tu esi apsirengęs. Kaip aš esu apsirengęs, aš tuo ir esu. Jie žino, kad jų drabužius pagamino jų aplinka, jų kaimas. Jie atpažįsta vieni kitus ir tai yra komunikacijos forma.

    O mūsų, Europiečių tapatybę jis įvardino taip: nesu tuo kuom aš noriu būti ir niekaip negaliu tapti tuo, kuo išties esu.

     

    Gintauto Mažeikio pratęsimas į Redo Diržio Pasisakymą:

    Pasakysiu kelias alternatyvas vietoje kūrybos. Pavyzdžiui gerai žinomų Guy Debord ir Vanengeimo grupė gana anarchistinė, meninė, kairioji libertarinė, nusprendė apie 1968 metus gerokai kritikuoti darbo sąvoką. Todėl, kad darbas visada arba dažniausiai yra įtrauktas į tokius gamybos procesus, kurie apskritai priklauso industrijų, gamybų ir kitokių dalykų dalykams. Ir tada jie pradėjo rašinėti ant tvorų tokį šūkį: “Niekada nedirbk”. Tomet Prancūzijoje iškilo klausimas -  jeigu niekada nedirbti, tai kaip mes gyvensime? Ir tada buvo suformuluota alternatyva, o ką gi daryti? Žodžio kurti jie nevartojo. Jie sako: “Visada švęsk”. Vietoje darbo pasiūlė šventimo, šventės sąvoką. Bet šventę jie suprato panašiai kaip Lietuvių kalboje, bet ne krikščioniška prasme, o bendrąja prasme, kad tai yra jausti tam tikrą šventumą. Kaip meistras daro sūrius, kai kurie gali pajusti, kad daro Dievo reikalus žemėje. Yra paliesti šventumo. Arba kada bendruomenės, atsistoja ir daro kažkokį dalyką ir supranta, kad tai ką jie daro, yra taip svarbu, kaip šventa. Aš nepajudėsiu iš šitos vietos, apginsiu savo karves ir upelius, nes man šitie dalykai yra šventi. Ne todėl, kad šventumą sąlygoja bažnyčia, o, kad kartu su šituo įvykiu aš patiriu šventumą. Šventumas gali būti tas veiksmas kurį aš darau, tai gaminu sūrius, ar prižiūriu karves, ar mokau. Ir šitoje vietoje į šventumą įsiterpia keistuoliai, arba kitokie įvykiai, kurie sako, kad šventumo negalima liesti. Afrikietiško atgimimo šaltiniai kalba, kas ir labai lietuviams tiktų. Reikia gyventi ir kurti tokias aplinkas, kad mūsuose (perteikiu jau adaptavęs lietuviams) vėl atsirastų giraitės, kur gyvena kaukai, atsirastų palėpės, kur yra aitvarai. Nesvarbu, kad tai sukels sąmyšį, bet tai bus tam tikra įvairovė.

     

    Sodybų spekulianto prisiminimai

    Kalbėčiau apie naujuosius kaimiečius ir jų atsiradimą. Iš dalies esu prie to prisidėjęs ir pats. Šio amžiaus pabaigoje aš atsidūriau Druskininkuose, dirbau vietinio laikraščio “Druskininkų Naujienos” redaktoriumi. Pro kaimą pravažiuodavau, bet stengdavausi nesusitepti kojų. Mano laikraštyje būdavo nemokamų skelbimų skiltis ir ten žmonės galėdavo atnešti skelbimus. Vieną kartą skelbimą, apie parduodamą sodybą atnešė močiutę, po kurio laiko tokį patį skelbimą atnešė jaunas vaikinas, tik kaina buvo su prirašytu nuliu. Ir aš supratau, kad kažkas domisi, nuperka sodybas. Išėjimo iš miesto procesas yra prasidėjęs. Nes pripažinkime, iki praėjusio amžiaus pabaigos sodybų Dzūkijoje ieškojo tik kvanktelėję menininkai arba turtuoliai kauniečiai. Ir tuo metu tapau sodybų spekuliantu. Pirkdavome sodybas ir jas parduodavome brangiau. Atvažiuodavo labai daug įdomių žmonių, kurie norėdavo įsigyti sodybas.

    Sodybų perpardavinėjamas buvo labai unikali patirtis. Vien dėl to, kad teko bendrauti su žmonėmis, kurie tas sodybas parduota, kurie atsisako savo tėviškių. Jie parduoda viską su visais daiktais, parduoda ir nieko neišsiveža. Palieka paklotas lovas, pakabintus kryželius. Visas gyvenimas paliekamas. Ir aš bandžiau suprasti, kur dingo visi sentimentai, kad galima viską taip palikti. Labai buvo įdomu bendrauti su tais žmonėmis, kurie pirkdavo tas sodybas. Įdomu iš kur atsirado tas miestiečių noras veržtis prie ne savo šaknų. Jie džiaugdavosi radę senus daiktus sodybose.

    Kalbėdami apie kaimiškų bendruomenių atsigavimą, veiklos kūrimą, turime įsidėmėti, jog miestiečių antplūdis jau pasibaigė. Tie kurie jau įsikūrė kažką darys, kurs naujas veiklas, kurs naujus ryšius, bet papildymo nebus.

     

    Kaimiečių liudijimai

    Valdas Kavaliauskas:

    “Prieš gerą dešimtmetį pradėjome gyventi kaime, nuolat, ir žiemą ir vasarą. Savotiškai susiduri su civilizacijos vakuumu. Žiūrint tiek iš infrastruktūros pusės, paslaugų. Tu ateini kaip į plyną lauką, ir turi tame plyname lauke gyventi. Gauni tą laisvę, nesi pririštas vamzdžiais, pernelyg dideliais laidais, bet iš kitos pusės turi suvokti, kad niekas tavimi nepasirūpins. Ir tada ateina savarankiškumo suvokimas, kūrybiškumo suvokimas. Tave gyvenimas  verčia tapti kūrybišku ir adaptuotis.

     

    Henrikas Gudavičius:

    Kaime turi būti visko. Nereikia integruotis, nereikia kooperuotis, nereikia spausti verslo. Iš savo patirties galiu pasakyti taip, kad prieš 25 metų kai pradėjau kurti menką savo sodelį, kolekciją, konsultavausi su Vilniaus Universiteto dėstytoju Evaldas Naru ir jis sakė, kad nepradėkite nieko auginti pardavimui, nes kai pradėsi auginti pardavimui visi tavo gamtiniai stebėjimai, visa tavo kūryba nueis į antrą planą. Iš karto yra užprogramuotas prieštaravimas, kūrybiškumas ir verslumas vienas kitam maišo.

    Mano ilgametės patirties supratimai, kurie ateina gyvenant ilgai toje pačioje vietoje ir nebandant niekur kooperuotis:

    1. Gyventi riekia Lietuvoje, bet būtinai ten, kur žmonių tankumas 1km2 yra mažiausias. Tokie vieta yra prie Krūčiaus.
    2. Žmogus turi stengtis užimti kuo mažiau vietos.
    3. Keliaudamas kalvomis ir gyvendamas kaime stenkis neprarasti aukščio.
    4. Gyventi reikia ilgai. Gamtininkas turi gyventi ilgai, ir nuobodžiai. O menininkas trumpai gyvendamas gali pilnai įvykdyti savo programą.
    5. Vitaminus reikia valgyti kartu su mėsdrais.
    6. Smarkiai išretėję dantys apsaugo žmogų nuo kvailos šypsenos.

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-16-laiskai-is-kaimo-gruodzio-mintys-nuo-ulos-iki-plaskiniskiu/152823

     

    Diskusija:

    Gintautas Mažeikis:

    Pameistrystės fenomenas yra labai svarbus ir jis jau ne vienerius metus sklando. Tačiau reikia suprasti, kad nei universitetai, nei mokyklos nieko neparengs. Mano manymu, tai turėtų eiti per darbo biržą. Tai labai pakeistų profesinio švietimo sistemą akimirksniu. Labai svarbu yra verslus meistras.

    Bendruomenė, tai tie kurie dalijasi savo bėdomis, ne tik bendrauja.

    Verslieji santykiai apibūdinama anoniminė vartotojų grupė. Patys sau gyvena, susvetimėja, bet vienas su kitu turi susvetimėjusį ryšį. Grupė tarp jų atsiranda tada, kai jie pradeda tarpusavyje bendrauti, kai juos pradeda sieti bendra problema.

    Redas Diržys:

    Kai žodžiai netenka turinio, tuomet jie ima kenkti. Labai sunkus kelias suteikti žodžiui turinį. Į žodį turinį labai stiprų gali įdėti sūrininkas, o menininkas gali visai neįdėti jokio turinio.

    Arūnas Poviliūnas:

    Pameistrystės tinklai, su gerai veikiančiomis profesinėmis mokyklomis. Meistrai mentoriai.

    Romas Sadauskas:

    Pameistrystė neįmanoma be meistrystės. Meistrystės pripažinimas yra įmanoma tik tada kai yra kažkoks kvalifikacijos įvertinimas. Žmonėms, kurie yra savarankiškai išmokę, reikės pereiti per valstybinį patikrinimą, o tai kainuoja labai didelius pinigus.

    Valdas Kavaliauskas:

    Ar meistras neužgožia pameistrio kūrybiškumo? Kuriuo momentu reikia meistrui ir pameistriui išsiskirti?

    Algis Kašėta:

    Horizontalių ryšių kūrimas yra labai sveikintinas pavyzdys

    Arūnas Degutis:

    Mums reikia kalbėti apie kaimą, kaip apie visumą, kur vyksta gyvenimas visomis prasmėmis. Ten vyksta tai kas vyko. Ar tai realu? Aš nežinau.

    Rasa Ilinauskaitė:

    Prieš kelias dienas Dargužiuose įvyko įdomus nutikimas. Ryte pamelžus ožkas žiūriu Valdas labai neramus, nuėjo patvoriu, vartų nėra, žmonės gatvėmis vaikšto. O paaiškėjo, kad naktį, kažkas visam Dargužių kaimui nukėlė vartus. Visus vartus, kurie tik kilojosi. Bet kaip smagu, kaimynas vaikšto po mūsų kiemą, ieško savo vartų. Ėjome visi draugiškai pas kaimynus ir ieškojome savųjų.

    Redas Diržys:

    Išmesti, užmiršti žodį kūrybiškumas. Išmesti jį kaip visiškai nereikalingą. Kūrybiškumą kiekvienas turi įvardinti sau tinkamu žodžiu ir tada atsiras tai, ko mes ieškome.

    thumb_img_1754_1024 thumb_img_1755_1024 thumb_img_1757_1024 thumb_img_1758_1024 thumb_img_1759_1024 thumb_img_1761_1024 thumb_img_1762_1024 thumb_img_1765_1024 thumb_img_1767_1024 thumb_img_1768_1024 thumb_img_1769_1024 thumb_img_1770_1024 thumb_img_1772_1024 thumb_img_1773_1024 thumb_img_1775_1024 thumb_img_1776_1024 thumb_img_1777_1024 thumb_img_1789_1024 thumb_img_1791_1024 thumb_img_1798_1024

     

    skaityti daugiau...