All posts by Igne Degutyte

Ožkų piemens dienoraštis. Bastūnai sūrininkai atranda Italiją.

2015 metų rudenį Tymo turguje, Vilniuje, ,,Sūrininkų namų” paviljoną aplankė skrybėlėtas italas Sylvano. O jau kitą dieną Laimos kvietimu jis atsidūrė Dargužiuose, kur susirinkę vietos sūrininkai ragavo savo ir kaimynų produktus, aiškinosi technologines detales. Bendraujant paaiškėjo, kad prieš keletą metų italų ūkininkų šeimų  asociacijos paskatinta įsikūrė Accademia Internazionale dell’arte casearia. Pavadinimas skambus, atitinkantis italų įvaizdį. Noras apsilankyti užfiksuotas.

Ir štai Erasmus+ projektas. Leader mokymo centro kvietimu maža grupelė jau sėdi lėktuve maršrutu Vilnius – Frankfurtas – Venecija. Sudiev, Dargužių ožkos,  skrybėlėtas sūrininkas Valdas vėl kelionėje. Pro orlaivio langą Venecija mus pasitiko begaline  naftos (turbūt) saugyklų eile ir blyksinčiais gamyklų bokštais. Atrodo, italai ne tik madas demonstruoja ir bienales rengia, jie dar ir dirba. Iliuziją išsklaidė pro autobuso langą matytas vaizdas – šiukšlėmis nusėta pakelė ir minia tamsaus gymio vyriškių. Visai simpatiškų. Greičiausiai, imigrantų prieglobstis, mąsto LNK prisižiūrėjęs dzūkelis. Deja, ne, tai tik iš gamyklos po darbo autobusų belaukiantys darbininkai.

Savaitę praleidus Venetto regione, neapleido dvilypis jausmas. Psichiatrai tai vadina šizofrenija. Per visą kelionę nemačiau nei vienos ožkos, nei karvės, bet turistų pamėgtos krautuvėlės lūžta nuo sūrių įvairovės. Venecijoje dekoratyvinių namelių apstotos siauros gatvelės ir nei vienos mašinos (net abejoju, ar buvo dviračių?..), o už miesto – begalinės kilpos greitkelių ir pilko betono gamyklų sienos. Stilingai išsipustęs Cayenne vairuotojas ir nuolankus brolis kapucinas Alfredo.

Radijo laidoje ( čia jau grįžus namo, pristatytas prie kriauklės ploviau krūvą sūrių formelių) girdėjau pažįstamą keliautoją Eveliną T. bepasakojant, kad kalbėdami vis kita kalba, mes tampame vis kitokie. Italijoje mane palaikė prancūzu, kaip beje ir Dargužiuose esu pramintas. Sulig kiekviena diena šizofrenijos pojūčiai ryškėjo, neapleido jie ir apsilankius Latteria Perenzin. Dviaukščių namų ir gausybės smulkių firmelių apsuptyje randame šiek tiek nutriušusį pastatą. Nenuostabu, tai jau beveik šimtmetį gyvuojanti sūrinė, dirba ketvirta sūrininkų karta. O už siauro keliuko, užtverto didoka pieno cisterna (vėliau išaiškėjo, kad tai iš Austrijos atvežtas ekologiškas ožkų pienas) – super modernus Sūrio pramogų centras. Tai aš jį taip pavadinau, o jie vadina PER. Rūsyje – moderni sūrių brandykla. Turistams įspūdingi skaičiai – Carlo sako, kad čia sūrių už 800 000 eurų. Pirmame aukšte mus pasitinka krūtininga Sara, Carlo dukra (nepykit, kovotojai prieš seksizmą, jei būčiau sakęs ,,vešlių plaukų ševeliūra’’, nereaguotute?). Taigi . . .ga Sara aprodo mini-super-sūrių-marketą, sūrio barą, restoraną ir t.t., ir t.t. Akys raibsta, fotoaparatas pleška , visko noriu! Sūrių meno akademijai (tarptautinei) skirtas antras aukštas, mokymo klasės. Joje daktaras Sylvano, bet be skrybėlės, mums pasakoja ilgą sūrinės istoriją ir trumpą, bet labai sėkmingą, sūrių akademijos startą. Daug vaizdžių skaičių, apdovanojimų, net ir europinių. Čia gaminamas ir geriausias Europos sūris. Va čia tai įdomu. Ar nereiktų Dargužiuose organizuoti Rytų Europos sūrių konkurso – garantuotai mūsų, t.y., ožkų, kaprizas laimėtų. Akademija jau sulaukė daugiau kaip 500 besimokančių iš dvidešimties pasaulio šalių. Uzbekistanas jau buvo, Lietuva dar ne…

Sūrinėje mus pasitiko hipsteriškos išvaizdos Andrea, Carlo sūnus. Kol Carlo besimokančių italų grupelei aiškina sūrių gaminimo subtilybes, Andrea bando mums papasakoti, kas čia per sūrinė. Tylus balsas ir kuklus stovas tuoj pat perimtas Saros. Ir vėl Sara! Ji valdo viešuosius ryšius. Iš ilgo pasakojimo apie sūrio gamybą nieko nesupratau ir su gailesčiu prisiminiau nusiminusius Dargužių sūrinės lankytojus.

Artėjantys pietūs žadėjo sūrio patiekalus. Ir tikra tiesa – užkandžiui skirtos kumpio skiautės su kietojo sūrio trupiniais buvo nuostabios. Gal dėl to, kad prieš tai įkirtom po gerą taurę prosseco. Visgi esam pačioje prosseco gamybos širdyje, kuri užvaldė visą kūną. Todėl neliko nei vienos karvės, nekalbant apie ožkas. Po užkandžio sekęs rizotto irgi buvo puikus, tik deserto neprisimenu, nes praplepėjom su priešais sėdinčiu Sylvanu, kaip čia galėtų draugauti LT ir IT sūrininkai. Planai gražūs, prosseco buteliai vis pasipildo – gyvenimas yra gražus.

Autobusu grįždamas vis laužau savo mąstymo trafaretus – ir be pieno, oi, atsiprašau, be karvių, galima padaryti super sūrį. Tai jau aukštasis italų sūrininkų pilotažas. Bet manęs neįtikinsit, kad be ožkų gali būti Dargužių sūris. Tikiuosi, kad negyvensim iki šito.

Dar ne viena diena tarp prancūzų ir naujų draugų italų (ačiū dievui,  prancūzakalbių). Ir vėl nauji atradimai. Per viešnagės apibendrinančią diskusiją turėjome visi pasisakyti, kaip mus paveikė vizitai, bendravimas. Ach ta demokratija, kurios  esame mokomi už Europos pinigus. Daug negalvojęs išrėžiau, kad esu visiškai pasimetęs! Lig šiolei galvojau, kad turiu antrą tėvynę ir joje gyvena mano brolis Jean-Jacques, dabar supratau, kad ir trečia tėvynė – Italija – man sava, o joje gyvena mano sesuo, Monica. Ji to dar nežino. Grupėje nuskambėjo juokas, o po to įsivyravo tyla. Matyt nusiminė, kad aš ne jų brolis. Kaip Monica tapo mano seserimi, papasakosiu vėliau.

 

Bastūnai sūrininkai ir vėl Prancūzijoje. Tour.

Tour planavom praleisti ilgajį savaitgalį, nuo penktadienio iki pirmadienio. Trys naktys pačiame miesto centre esančiame bute, kurį nebrangiai rezervavom prieš keletą mėnesių.

Atradimų ištroškę, neturintys jokių planų žvelgiam į miesto žemėlapį. Turizmo centras su entuziazmu mus registruoja kompe ir grožisi,-net ir lapkričio pabaigoje, net iš Pays Baltes į Tour važiuoja turistai. Mums nurodo Vieux Tour, chopping street etc. Valio. Visą miestą kerta pėsčiųjų bulvaras, kur vietoj medžių alėjos lakioja modernus tramway, o vietoje šaligatvių – parduotuvės, parduotuvės ir tipo Coffe In – kaip Vokiečių gatvėje. Ieškojom tokios krautuvės, kad pirktume, ko mums reikia – šiltų ir patvarių rūbų ir batų po tvartus pasipuošus vaikščioti, į Dargužių krautuvę bananų užsukti… tas mūsų naivumas. Radome daugybę kitų, vien tik apsipirkimo malonumą suteikiančių…

Bėgte iš bulvaro. Tiesiai į senamiesčio labirintą. Nejaugi jie visi tokie vienodai gražūs? Aiškai orientuoti į turistus. Prisiminiau viešnagę Kanados Kvebeke. Ach tie emigrantai/imigrantai, tiesiog alsavo prancūziško miestelio dvasia, viską pastatė beveik kaip Prancūzijoje.

Burnoje plastmasės skonis. Jį numalšinti tai jau tikrai rasime, kur. Laikydami save Dargužių lygio  prancūziškos virtuvės gurmanais, žygiuojam ieškoti valgymo malonumų. Jie, po tų, apie kuriuos net ir kaimo prietranka žino, esą patys maloniausi. Palikę nuošalyje cuisine traditionelle tipo vieteles, gelžkelio stoties rajone užklupom (vėliau įsitikinom, kad suklupom) Odeon. Dienos meniu – 25 eur. Tai dvigubai brangiau nei turistinėse zabiegalkose, bet, atrodo, dar įkandama Lietuvos ožkų sūrininkams.  Atsisėdę už erdvaus ir estetiškai paprasto stalo supratome, kad šiandien – sekmadienio pietūs ir jokie meniu neegzistuoja, rinkitės a la carte virtuvės šefo kūrinius. Per kelias sekundes teko susitaikyti su mintim, kad mūsų kiekvienam planuoti 25 eur pavirs į CB (carte bancaire) neįvardintą sumą. Jos neįvardijimas pirmą kartą per dešimt metų leido paragauti ,,cuisine”.  Gal ne prancūziškos, mums nežinomo virėjo, bet puikios. Vive la France!

Viešnagės biudžeto išlaidų grafa jau įvykdyta, pajamos kol kas nenusimato, tad ir ambicijų mažiau. Kažkur turėtų būti prekybcentris su Kalėdiniu maistu ir Chinon raudonu. O jaukumą randame savo bute prie televizoriaus ekrano.

Tiesa, pakeliui užsukome į Kalėdinį kermošių, geležiniais barjerais apramstytą ir su automatais saugojamu įėjimu. Tuo ir skyrėsi nuo prekybcentrio, kuriame saugo išėjimą.

Su Paryžium lyg ir viskas aišku – tai sostinė. Vieniems kultūros, kitiems pramogų. Romantikos megėjams užtenka Eifelio bokšto per viešbučio langą. Vienas draugas pasakojo, visą savaitę neišėjo iš viešbučio. Tiesa jis buvo rusas ir tai atsitiko Vienoje.

Lyon patraukė savo prakutusių komersantų laisve. Ją užfiksavau Paul Bocuse halių austrių bare (žr. Bastūnai sūrininkai atranda sūrių šalį). Tarp kitko, tik ten radome pačią įspūdingiausią sūrių krautuvėlę.

Tour paliko arkivyskupijos dvaro prieskonį. Jo ekselencijos rūmų kieme grožėjomės kelių šimtų metų senumo įspūdingu medžiu (atrodo, klevas su spygliais) ir nugaišusio cirko dramblio iškamša. Kad pagerintume bažnyčios įvaizdį, gal reikėtų apsilankyti Avinjone, popiežiaus mieste? Įtrauksim į kitų metų klajones.

 

Valdas.

Viva Sol žodis 2016 metams

2015 metai ,,Viva Sol” padovanojo aktyvų partnerį ,,Baltijos aplinkos forumas”. Tai mums leido sustiprinti savo jėgas, viešiau išreikšti savo poziciją smulkaus ūkininkavimo kaime klausimais. Tai atsispindi Kęstučio ataskaitoje ir gairėse 2016 metams.

 

Taip pat drauge su Varėnos savivaldybe ir jos įsteigtu VšĮ ,,Dargužių amatų centru” gimė projektas ,,Man gera gyventi kaime”, kuris turėtų paskatinti kaimo gyvybingumą. Kaupiam įdėjas kaip pavasariop suorganizuoti tarptautinę konferenciją ,,Kaimiškųjų teritorijų vystymosi prielaidos” su viltim, kad tai taptų tradicija kaimo entuziastams susitikti, aptarti, įvertinti…

 

Pačioje metų pabaigoje Vilniuje ir Dargužiuose susitikome su Ukrainos smulkių sūrininkų atstovais ir nutarėme susiburti į iniciatyvinę grupę sąlyginiu pavadinimu ,,Dom sirodelov UA+LT” (liet. ,,Sūrininkų namai UA+LT).  Ši 4 asmenų grupė  organizuos sūrininkystės mokymus Ukrainoje, skatins Ukrainos sūrininkų asociacijos steigimą ir viešinimo renginių organizavimą.

 

Visiems Solistams ir asociacijos draugams kūrybingų ir aktyvių metų!!!

 

 – sūrininkas Valdas ir vėl patapęs Viva Sol direktoriumi

 

P.S. Taip pat dalinamės ,,Viva Sol” visuotinio susirinkimo protokolu ir tos pačios dienos įspūdžiais iš renginio ,,Kad kaiams būtų gyvas” .

 

darguziai-dalyviai

Nuotrauka Rūtos Averkienės