Vivasol | Ožkų piemens dienoraštis. Trečia dalis.
378
single,single-post,postid-378,single-format-standard,ajax_updown_fade,page_not_loaded,,large,shadow3

BLOG

 

Ožkų piemens dienoraštis. Trečia dalis.

04 Sau 2016, by Igne Degutyte in Bendras, Kaimo metraštis, Uncategorized

Bastūnai sūrininkai ir vėl Prancūzijoje. Terorizmas, klimato kaita ir Prakapavičiaus dydžio Vazereau

 

Iš anksto planuota ir kruopščiai užtrūkinta ožkų banda ir vėl mums su Rasa leido keletui savaičių palikti Dargužių ūkį.

Dideliam lėktuvui nusileidus mažame Beauvais oro uoste mus pasitiko milžiniška eilė prie 2 langelių, už kurių slėpėsi pora įtarių akių. Fone – kelios smulkios uniformuotos merginos ir vyrukai sukumpę nuo ant kaklo pakabintų gremėzdiškų automatų. Bienvenu į akistatą su terorizmo pavojais. Kadangi terorizmas virtualus, o atostogos realios, tai lūkuriaudami eilėje spėliojom,- kurie keliautojai užklius Prancūzijos sienos gynėjams? Man įtartinai atrodė patamsėjusiais paakiais, odiaškėmis plačius pečius apsitraukusių vyriškių grupė. Panašu, kad jie stipriai suvargo savo gimtoje šalyje, kol išleido svetur uždirbtus “evro”, tad akyse ir judesiuose juntama agresija turėjo atkreipti dėmesį. Bet ne, dobro pozalovat…O jūs, dvi poniutės su mažamečiais vaikais, užstrigote ilgam. Pirštų antspaudų el. skaitytuvas pritaikytas nuo irklavimo Viduržemio jūra idiržusiems imigrantų delnams. Putlūs vaiko piršteliai rodo ,,šypsenėlę”… Rasoja praplikusios žandarų galvos – visuotinė kontrolės sistema neatpažįsta. Nuo ilgo laukimo mūsų suirzusios grimasos nesukėlė įtarimo, tad pirmyn į vakarų civilizaciją.

Susirūpinimo klimato kaita ženklas – pusiau elektrinis nuomojamas automobilis. Vartau rankose kažką panašaus į raktelius, tačiau, kur įkišti nerandu. Paspaudus didelį mygtuką POWER užsidega daugybė lempučių, bet garso jokio. Aišku, kad hybrid Toyota – sugedus. Atbėgęs Hertz tarnautojas (ir vėl įtartinai tamsiu veidu ir reta barzdele) pamosuoja rankom ir automobilis pajuda. Be garso. O čia tai da – šiaurės vikingai pravėrė stebuklų šalies vartus. Kai mūsų protėviai vežimais keliavo, tai pėstieji bėgdavo išgirdę kanopų bildesį ir arklių šnopavimą, o kas bus dabar?

 

Vietinių kelių labirinto ir greitkelių mokėjimo kasos mus atvedė į Chinon miestelį. Ir kur aš jį girdėjau? Luaros pilys? vynas? Pasirodo ne tik, vos už kelių kilometrų – ožkų ferma. Ir didelė. Labai. Neskaičiavom, bet panašu kaip Prakapavičiaus Inturkėje… Tai nauji pastatai, pramoninė melžimo aikštelė ir visas pienas perdirbamas į sūrius, dažniausiai – Saint Maure de Touraine. Legenda tokia, kad kažkada maurai okupantai, lydimi Šiaurės Afrikos ožkų, taip greitai buvo išvaryti, kad ožkos liko šiame upėmis išvagotame pievų krašte. Šiandien ožkos dar tebekovoja  su  vietiniais šventos duonelės gamintojais – grūdininkais. Apsiaustos priešų ištisus metus praleidžia tvarte, pavasario saulę sutikdamos kelių hektarų diendaržyje. Smigtelėjo skausmas širdyje: ir mūsų Dargužiuose buvę pelkių velniai aparė visas pievas. Ką darysim?

Ankstyvą rytmetį didelėje teritorijoje vos radome šeimininką, kuris mums pažadėjęs dviejų dienų praktiką: diena – tvartuose, diena sūrinėje. Spėkite, kur įdomiau? Su Rasa nežadam 10 kartų didinti savo ūkio, bet į Dargužius atvažiavę Ukrainos sūrininkai vos randa Sūrininkų Namus. Nes ieško didelių angarų, traktorių, pieno furgonų. Ką gi, kai kitąkart atvažiuos, mes juos virtualiai perkelsim į Le Vazereau. Dažnai paklausti, kokia mūsų vystymosi strategija, atsakome – daugintis. Ir pageidautina vegetatyviniu būdu (paklauskit Henriko Gudavičiaus, ką tai reiškia). Leisti nematomas sūrininkystės gijas po margą svietą, kad palankiose sąlygose atsirastų daigai. Dzūkijoje jie išauga  pušelės dydžio, Poltavoje nori užauginti ąžuolą. Sunkiausia įtikinti, kad greitaaugis kiniškas  bambukas  niekada netaps ąžuolu.

O Vazereau sūriai skanūs. Nepasterizuoto pieno. Gražiai atrodo. Profesionaliai padaryti. Ir kyla nuodėmingas klausimas: ar nuo ūkio dydžio priklauso produkto kokybė? Daugybę kartų buvau įtikintas, kad natūralus, ekstensyvus ūkis – tai aukščiausia produkto kokybė. Dvi dienas praleidęs dideliam ožkų ūkyje pradedu tuo abejoti. Yra daugybė kitų sąlygų ir kriterijų kurie įtakoja kokybę ir tik viena iš jų – smulkaus gamintojo galimybė pačiam nuolat stebėti, lyginti, analizuoti ir greitai priimti sprendimus. Lietuvoje sūrininkai dar turi galimybę, būdami smulkūs, tobulėti. Rytoj, turbūt, neturės.

Jei Vazereau analizuotume pagal skaičius, tai faktas, kad ūkyje dirba 8 samdomi darbuotojai + šeimininkas rodo, kad vieną žmogų išlaiko 50 ožkų. Jei kiekvienam išdalintume po 50 ožkų, tikrai jos būtų labiau prižiūrėtos ir žmogus bendraudamas su jomis būtų laimingesnis. Tačiau šiandieninėje Prancūzijoje vargu, ar to užtektų, kad būtų efektyviai gaminami sūriai, o dar reikia ir parduoti. Ir vėl grįžtu prie hamletiško klausimo: ar pragmatiškai didėti, ar utopiškai  daugėti? Kol kas judame valso ritmu: vienas žingsnis į priekį, du – į šoną. Gerai, kad ne atgal, kaip mokė Rusijos revoliucijos tėvas.

 

Sūrių profesorius Frederic G. mums parinko ir kitą ožkų ūkį, kurį pavadinom Thibau. Sveiko veido, aukšto ūgio ir nuolat besišypsantis trisdešimtmetis – didelis kontrastas Vazerau šeimininkui. Apie jį kitą kartą.

Valdas