Vivasol | Jonvabalių spindesys ir skurdas
536
single,single-post,postid-536,single-format-standard,ajax_updown_fade,page_not_loaded,,large,shadow3

BLOG

 

Jonvabalių spindesys ir skurdas

27 Feb 2017, by Kotryna Malikėnaite in Bendras, Kaimo metraštis, Uncategorized

Tokią temą anonsavome drauge su Arūnu P. ruošdamiesi susitikimui su Vilniaus universiteto studentais, socialinės ekonomikos kurso klausytojais.

Ketvirtadienis, viena sunkiausių dienų savaitėje, kai šalia visų kasdieninių darbų dar reikia suruošti “turgų”- sudėlioti aibę sūrių sūrelių į didesnes ir mažesnes dėžutes, kad Sūrininkų Namų autobusėlio viršininkas Juozas rastų ir perduotų išsiilgusiems valgytojams. O čia dar paskaita – susitikimas VU! Jau trys dienos kaip ant stalo pasidėjęs sąsiuvinį vis save raginu pasiruošti, aprašyti ką kalbėsime, deja apmastymui laiko radau tik atsistojęs prie kriauklės sūrinėje, kai tris valandas ploviau sūrių formeles.

Ir štai ta diena, kai užsidėjęs itališką skrybėlę per Daukanto aikštę žygiuoju į Filosofijos fakultetą. Jau vien to pakylėto jausmo ir užtektų – kam dar tas susitikimas?  Bet 307 auditorijoje mūsų laukia kelios dešimtys smalsių veidų. Arūnas bando mane pristatyti, bet akyse matau sumišimą, prie ko čia tos ožkos? Kokia čia ekonomika? Ir visai neaišku kodėl ją bandoma parodyti iš socialinės pusės? Tai tik dalis klausimų  kuriuos bandėme drauge diskutuoti.

Man pasirodė svarbu susikoncentruoti ties “ištuštėjusios teritorijos” tematika ir koks tokioje teritorijoje gyvenančio aktyvaus piliečio vaidmuo sprendžiant iškilusius socialinių ryšių klausimus.

Arūnas norėjo perteikti žinią, koks platus yra sociologo interesų laukas, kai nagrinėjant periferijos kaimelio evoliuciją galima “prisikasti” iki žymiai platesnių interpretacijų.

Pusantros valandos prabėgo dažniausiai vartojant žodį “socialinis”, antroje vietoje “maxima”, kaip klasikinio lietuviško verslo simbolis, trečioje – “sūris”, kaip ryšys tarp žemės ir žmogaus ir tarp žmonių.

Nekėlėm sau uždavinio spręsti kaip užpildyti tuštėjančią Lietuvą, bet kilo kitų, visai netikėtų minčių.

         Tuštėjančiose teritorijose valstybė ir savivaldybės (atliekančios tas pačias valstybės funkcijas) nepajėgi užtikrinti pakankamos socialinės infrastruktūros.

         Nukopijuotas miesto infrastruktūros modelis, perkeltas į retai apgyvendintą   teritoriją, tampa tik nuolatiniu finansinių išteklių eikvojimu, pamirštant norimą pasiekti rezultatą. (Dažniausiai taip kuriamos arba palaikomos biudžetinės darbo vietos). 

         Vietos žmonių savanoriškos ir motyvuotos iniciatyvos gali veikti žymiai efektyviau ir su mažesniais kaštais.

         Dalinimosi, natūrinių mainų, “uberizacijos” ekonomikos galėtų rasti savo vietą ir spręsti vietinių žmonių problemas.

Skirstantis Arūnas džiaugėsi, kad atsirado intriga, entuziazmas, noras pažinti. Ir ne tik studentams, taip pat ir mums.

 

Valdas

23-02-2017

masina skulptūros eziukas kestis kalbas

NO COMMENT

Sorry, the comment form is closed at this time.