Vivasol | Pasvarstymai apie kaimo ateitį
680
single,single-post,postid-680,single-format-standard,ajax_updown_fade,page_not_loaded,,large,shadow3

BLOG

 

Pasvarstymai apie kaimo ateitį

03 Kov 2018, by vivasol in Bendras, Kaimo metraštis, Uncategorized

Šias mintis sukėlė neseniai mokslo žurnale (Sesame Nr. 1, 2017, Science et societe, alimentation, monde agricole et environnement) skaitytas Thomo Lines straipsnis “L’Agrexit, drole de guerre”, taip pat per Arte.tv matytas reportažas apie Prancūzijos ūkininkų kovą prieš ES laisvos prekybos sutartis su Kanada ir Brazilija, Argentina ir k. t.

Šiek tiek skaičių iš minėto straipsnio: žemės ūkis D. Britanijoje sudaro 0,7 proc. BVP ir užima 1,1 proc. darbingų gyventojų. 2015 metais 55 proc. žemės ūkio pajamų sudarė Europos Sąjungos BŽŪP dotacijos. Britanija, išeidama iš ES, jau šiandien turi sau pasakyti: kas bus su žemės ūkiu ir kas bus su kaimu? Oxford Real Farming Conference pasisako už ekologinės ir išsaugojamosios žemdirbystės plėtrą. Miestiečiai anglai kaimą mato išvis tik kaip rekreacijos objektą.

Vakar matytas Arte.tv reportažas tiesiogiai ir netiesiogiai „ištransliavo“ tokias žinutes:
Bendroji žemės ūkio politika sau kėlė tikslą vystyti žemės ūkį, kaip ekonomikos ir maisto saugumo užtikrinimą.

Šiandien pasiekti rezultatai rodo, kad tikslai pasiekti, bet sumokėta kaina yra labai didžiulė: nebeliko žemdirbių (jų skaičius sumažėjo priklausomai nuo šalies iki 80 proc.) ir visos iš to kylančios socialinės problemos, masiškai teršiama aplinka, kenčianti gamta ir kraštovaizdis.
BŽŪP finansavimas tampa vis labiau ir labiau paradoksalus – iš vienos pusės ES atiduoda 40-45 proc. viso savo biudžeto remti žemės ūkį, iš kitos pusės – kiekviena šalis kenčia ir lopo socialines, aplinkosaugines ir k. t. skyles, kurios atsirado finansuojant šią politiką.

Galima daryti išvadą, kad anksčiau ar vėliau sistema turi keistis.

Kaip? Ar mes galime daryti įtaką pokyčiams ir kaip?

Vienas pavyzdys paradoksaliai parodo tendencijas: ES, sudarydama laisvos prekybos sutartis ir atverdama savo rinką maisto produktams, yra linkusi užmerkti akis ir negaminti masinės pramoninės gamybos pas save, kad neterštų savo aplinkos, nes tai daugiau kainuoja. Galima interpretuoti Glifosato pavyzdžiu: tegu Kanada ir Brazilija pila glifosatą ant savo žemės ir augina genetiškai modifikuotas kultūras, mes geriau iš jų atsivešime masiniam vartojimui pigesnę mėsą ir pieną, bet nepilsim glifosato ant savo žemės.

Ar savo vietiniam vartojimui (gal kažkiek ir eksportui, pavyzdžiui, į Japoniją) skatinsime gamtą tausojančius vietinius smulkius gamintojus gaminti ir tiesiogiai valgytojui tiekti natūralų, sveiką produktą? Atrodo, kad tokia tendencija yra. Suprantama, dar daugybę metamorfozių kaimas išgyvens, bet ateitis ir esame MES.

Kitas, susimąstyti verčiantis straipsnis, publikuotas delfi.lt: DIDŽIAUSI ŠALIES ŪKIAI ATSIDŪRĖ TIES PAVOJINGA RIBA 

– sūrininkas Valdas
FB Paskui saulę ir ožkas

NO COMMENT

Sorry, the comment form is closed at this time.